Sodyba „Vieversynė“

Džiaugiamės susitikę su Jumis atsinaujinusioje sodybos „Vieversynė“ svetainėje. Kol kas tai – šviežiausia mūsų naujiena.

Nors, atėjus Naujiesiems, verta šiek tiek pamąstyti ir apie tai, ko galime tikėtis ir kas yra mūsų pačių rankose...

Prisimenate, kaip Astrid Lingren herojė Merė Popins, pajutusi pučiant permainų vėją, išskleisdavo savo milžinišką skėtį ir išskrisdavo ten, kur jos labiau reikia? Juk kiekvienas esame pajutę, kad subrendome permainoms, bet ar ryžtamės, ką nors keisti?

Gal jau pats laikas rasti jėgų, o gal ir drąsos kažką pakoreguoti savo nusistovėjusiame, bet pilkame gyvenime? Juk niekada nevėlu pradėti mokytis, jei jaučiame žinių stygių ar gena žingeidumas. Pataupytus litus išleisti ne eiliniam „amžinam“ puodui, kurį, neva, paliksite anūkams, o išsvajotai kelionei į Paryžių arba... pas mus, į „Vieversynę“. Juk šitas gyvenimas priklauso tik Mums! Nepakartojamas ir vienintelis! Gal kartais virtęs rutina, nuobodus, o gal priešingai per daug audringas, varginantis… Vienam gal reikia pristabdyti žirgus, o kitam pabėgėti.

Pabandykime padaryti ką nors tokio, kas mums nebūdinga ir tikėtina, kad gyvenimas parodys kitas, naujas spalvas, kurių gal kaip tik ir trūko, kad jaustumėmės laimingesni. Išdrįskime prisipažinti meilėje, sugebėkime, atmetę šalin beprasmį pasipūtimą, atsiprašyti, padėkoti, pagirti. Prieikime prie žmogaus, kurį jau seniai matome stovintį vieną. Dainuokime, kai širdis dainuoja, šokime, jei kojos muša taktą, juokimės garsiai, o ne santūriai šypsokimės. Išsakykime savo nuomonę tam, kuriam ji adresuota, o ne varginkime nusiskundimais niekuo dėtus aplinkinius. Atmeskime nereikalingus vampyriškus santykius, geriau pakvieskime pavakaroti tikrą, retai matomą draugą. Sugebėkime laiku išeiti iš ten, kur užsisėdėjome, netobulėjame ir nebedarykime to, kas nebeteikia džiaugsmo.

Juk kiek daug galime mes patys: atsigauti po sunkios ligos, išlipti iš invalido vėžimėlio, slaugyti, rodos, beviltišką ligonį, išgyventi artimojo netektį… Tad pasirūpinti savo dvasiniu komfortu tiesiog privalome. Dangiška mana iš dangaus nekrenta, bet, laimės gabalėlių pasirankiojus realybėje, galima sudėlioti visai „skanią” gyvenimo mozaiką. Esu mylimas ir myliu, turiu namus ir mėgiamą darbą... Gal ne visa tai turiu, bet mačiau pasaulio, turiu gerų draugų, neblogą sveikatą. O jei ir čia ne viskas gerai, gal tiesiog esu šaunus žmogus, gyvenu santarvėje su savimi ir aplinkiniais, tobulėju, myliu gyvenimą ir naudojuosi jo teikiamomis gėrybėmis?

Kiekvienam savo, bet permainų vėjas vis tiek pučia. Išdrįskime skristi jo nešami!

Visada Jūsų – sodybos „Vieversynė“ šeimininkai.